Sovietinė slėptuvė

Buvusios civilinės saugos slėptuvės Lietuvoje – laiko kapsulės iš nelabai tolimos praeities. “Slepiasi” jos po žeme, tad žengiant vidun ryšys su iššoriniu pasauliu nutrūksta panašiu metu, kaip ir mobilusis, o visas slėptuvių turinys, tikėtina, nemato dienos šviesos jau ilgiau nei 30 metų.

Jei gyvenate Vilniuje, po jūsų miestu šiek tiek mažiau nei 300 buvusių civilinės saugos slėptuvių, Kaune jų apie 195, o Klaipėdoje – daugiau nei 40. Visos sovietinės, statytos šaltojo karo laikotarpiu iki Nepriklausomybės atgavimo. Dalies iš jų nespėta iki galo įrengti.

„Tai turi žinoti ir mokėti kiekvienas“

TSKP programoje pažymima, kad imperialistinė stovykla ruošia baisiausią nusikaltimą žmonijai – pasaulinį termobranduolinį karą, kuris gali neregėtai sugriauti ištisas šalis, sunaikinti ištisas tautas. Gyventojų apsaugos nuo priešo turimų šiuolaikinių naikinimo priemonių problema gali būti sėkmingai išspręsta tik bendromis ginkluotųjų pajėgų, civilinės gynybos ir visos liaudies pastangomis. <…> Taigi, pirmiausia numatoma: statyti apsauginius statinius gyventojams pasislėpti ir didinti jų fondą; aprūpinti gyventojus individualiomis apsaugos priemonėmis ^[1]

Šaltasis karas istorijoje yra pagarsėjęs vadinamosiomis ginklavimosi varžybomis, aprėpusiomis įprastą ginkluotę, kosmosą ir branduolinį ginklą. Pastarasis kėlė bene didžiausią riziką ir galimą trečiojo pasaulinio karo pradžią, todėl tuometinėse supervalstybėse rimtai susirūpinta civiline gynyba. 1988 m. spausdintoje tsrs civilinės gynybos atmintinėje, išverstoje į lietuvių kalbą, paminėta, jog civilinės gynybos mokymas šalyje yra privalomas visiems piliečiams nuo 8 metų. Paryškintomis raidėmis pabrėžta:

Jūs turite žinoti, kur arčiausiai prie jūsų darbovietės ir gyvenamosios vietos yra slėptuvės ir priedangos^[1].

O ar žinote tai šiandien?

Kolektyvinės apsaugos statinys – slėptuvė

Slėptuvės – požeminiai statiniai, buvę skirti apsaugoti nuo branduolinio ginklo (smūginės bangos, šviesos spinduliavimo, skvarbiosios radiacijos, radioaktyviojo užkrėtimo), nuodingų medžiagų, bakterinio užkrėtimo, aukštų temperatūrų ir kenksmingų dujų gaisrų zonose. Statinys galėjo būti įrengiamas po pastatu arba atskirai.

Įprastinė sovietinė slėptuvė buvo sudaryta iš pagrindinės patalpos, kurioje statomi gultai, šliuzo kameros, filtravimo ir ventiliavimo kameros, sanitarinio mazgo ir turėjo du įėjimus. Požeminėje pastato dalyje įrengtoje slėptuvėje privalėjo būti ir avarinis išėjimas.

Lietuvoje slėptuvės privalomai statytos pramonės zonose bei gyvenamuosiuose rajonuose. Slėptuvių dydžiai įvairūs, pradedant galinčiomis talpinti vienaženklį skaičių žmonių, baigiant tokiomis, kurios buvo numatytos keliems tūkstančiams. Nuo to, žinoma, priklausė slėptuvės išdėstymas, patalpų ir inventoriaus įvairovė.

Trūkinėjantis ryšys buvusioje slėptuvėje

Teoriją keiskime praktika ir ženkime į vieną nedidelę slėptuvę Vilniuje. Šiose patalpe buvo numatyta slėptis 200 žmonių. Iš kitų civilinės saugos slėptuvių ši skiriasi čia įrengta mokomąja klase, įrangos bei tualetų įvairove.

Įėjimų išėjimai

Šioje slėptuvėje įrengti du įėjimai ir vienas avarinis išėjimas (skaičiai sutampa su reikalavimais). Visi įėjimai apsaugoti dvigubomis hermetinėmis durimis, visiškai apsaugančiomis ir izoliuojančiomis patalpas nuo to, ko saugo ir pati slėptuvė.

Likę du įėjimai tarp dviejų hermetinių durų turi ir šliuzinę kamerą. Ją, esant reikalui, buvo galima naudoti kaip sanitarinę patalpą užterštiems drabužiams dezinfekuoti arba tualetą, jei sutriktų jau esančių penkių veikla.

Oras ir vanduo

Slėptuvėse, siekiant užtikrinti šviežų orą visomis aplinkybėmis, buvo naudojami filtravimo ir ventiliavimo įrenginiai, kurie galėjo dirbti dvejais režimais:

• Švarios ventiliacijos, kai iš oro filtrais pašalinamos tik dulkės.
• Filtravimo bei ventiliavimo, kai filtrais sugėrikliais iš oro išvalomos nuodingosios medžiagos, bakterijos ir radioaktyvios dulkės.

Sistema veikė elektros pagalba. Nutrūkus pastarosios tiekimui ir nesant galimybei įjungti generatorių, daugelyje slėptuvių buvo numatyta pasitelkti į darbą ir rankinę pavarą, t.y. rankas.

Vanduo įprastu atveju į slėptuvę atkeliaudavo vandentiekiu. Šiam sutrikus, būtų buvę naudojamos atsarginės talpyklos.

Švytintys ciferblatai

Gana originali patirtis – pabūti požeminėje slėptuvėje išsijungus šviesas. Tiesa, ne viskas čia yra tiesiog išjungiama, o apsidairius galima išvysti ir “jonvabalių”.
Įvairūs slėptuvės įrengimai turėjo savyje įmontuotus ciferblatus. Šių parodymai privalėjo būti matomi net ir tokiu atveju, jei patalpose dingtų apšvietimas, todėl buvo įrengti tamsoje šviečiantys ciferblatai. Fosforescenciją (švytėjimą) lemia cinko sulfidas, prieš tai aktyvuotas šviesos šaltiniu, o žalią spalvą – vario priemaišos.

Individualios apsaugos priemonės

Niekada ir niekur nepamirškite individualių apsaugos priemonių. Mokėkite jomis naudotis^[1]

Individualios apsaugos priemonės buvo ir, daugeliu atvejų, vis dar yra sutinkamos kiekvienoje slėptuvėje įvairiomis formomis. Jos iš esmės buvo skirtos apsisaugoti nuo radioaktyvių, nuodingųjų ir bakterinių medžiagų patekimo į organizmą. Šioje slėptuvėje aptikau du minėtų priemonių sandėlius, tiesa, viename iš jų yra ir gultai, todėl objekto eksploatavimo laikais tai galėjo būti ir bendroji patalpa žmonėms.

Čia ir susipažinkime su slėptuvėse komplektuotomis tipinėmis priemonėmis.

Individualus priešcheminis paketas IPP-8 (ИПП-8) skirtas ant odos ir drabužių patekusioms lašelinėms nuodingosioms medžiagoms nukenksminti.

Naudojimo principas: pakete esantys tamponai sumirkomi degazuojančiu tirpalu ir jais valomi užkrėtimai. Skystis yra nuodingas ir pavojingas akims, gali perštėti odą.

Įdomu, kad neturint minėtojo paketo, atmintinėje patariama sumaišius naudoti litrą 3% vandenilio peroksido ir 30g natrio hidroksido (arba 150g silikatinių klijų). Sausas natrio hidroksidas netinkamas odai.

Dujokaukė GP-5 (ГП-5) apsaugo kvėpavimo organus, akis ir veidą nuo radioaktyvių, nuodingųjų ir bakterinių medžiagų. Reikia pasirinkti sau tinkamą dujokaukės dydį ir tinkamai prisitaikyti.

Egzistavo trijų dujokaukių nešiojimo padėčių tvarka: „žygio“, „parengties“ ir „kovos“. Pavadinimai iš esmės kalba patys už save. Esant pavojui, įvedus „kovos“ padėtį buvo reikalaujama sulaikius kvėpavimą ir užsimerkus užsidėti dujokaukę, tuomet, staigiai iškvėpus, atsimerkti.

Respiratorius P-2 – skirtas apsaugoti kvėpavimo organus nuo radioaktyvių, gamybinių ir paprastų dulkių. Gali būti naudojamas apsisaugojimui nuo bakterinių medžiagų aerozolių pavidalu.

Antroji sandėliavimui skirta slėptuvės patalpa – gerokai mažesnė. Čia daiktų spintos siekia neaukštas lubas, o iš jų iškritę ar išmesti daiktai storu sluoksniu dengia grindis.
Akis kliūva už tuščių žalios spalvos dėžių. Iš jų išimti, greičiausiai neteisėtai pasisavinti, radiometrai DP-5V (ДП-5В).

Betvarkėje galima rasti radiometro DKP-50A (ДКП-50А) įkroviklį ZD-5 (3Д-5).

Dar viena individuali apsaugos priemonė slėptuvėje – speciali vaikiška apsauginė kamera KZD (КЗД). Gali būti nešama glėbyje arba vežama ant vaikiško vežimėlio. Pro langelį galima patikrinti viduje „laikomo“ vaiko būklę.

Paskutinis dalykas, sudominęs sandėlyje – čia saugoma Juozo Matulio publicistika. Paketuose yra mokslo populiarieji straipsniai, įrišti į knygas.

Tarenas ir kita farmacija

Praėję priemonių sandėlį, patenkame į mokomąją klasę. Čia klesti šiokia tokia netvarka, o ant grindų mėtosi Tarenas. Pastarojo poveikis nemažiau ryškus nei ryškiai apšviesta rausva tūbelė, kurioje yra 6 šio vaisto tabletės. Asmenine patirtimi nepagrįsti šaltiniai teigia, jog iš karto pavartojus daugiau nei dvi Tareno tabletes šansus numirti, galima sakyti, užsitikrintumėte. Priešingu atveju poveikio metu atsisveikintumėte su atmintimi ir šviesa. Pastaroji, dėl išsiplėtusių vyzdžių, taptų lyg peilis akims. Mainais pasitiktumėte įvairaus žanro haliucinacijas.

Visgi Tareną straipsnio kontekste reikėtų įvardinti ne kaip nuodą, o rusiškos kilmės vaistą, dar vadinamą Aprofenu, apsaugantį nuo apsinuodijimo fosforo organinėmis nuodingomis medžiagomis. Vaistas vartojamas siekiant sumažinti nervus paralyžuojančių medžiagų poveikį^[1].

Slėptuvėje besimėtančos Tareno tūbelės ne be reikalo pažymėtos vienoda ryškia spalva. Ji leidžia identifikuoti ir atskirti šį preparatą nuo kitų, kartu komplektuotų medikamentų, sudariusių individualią vaistinėlę AI–2 (АИ-2). Ši papildo iki šiol straipsnyje išvardintų individualių apsaugos priemonių sąrašą, tačiau pelno atskirą dėmesį.

Vaistinėlė skirta suteikti pagalbą sau arba kitiems sužeistiesiems, malšinti skausmą, mažinti radioaktyviųjų, bakterinių ir fosforo organinių nuodingųjų medžiagų daromą poveikį.^[1]

Individualios vaistinėlės komplektaciją sudaro 7 skirtingi preparatai. Penkis iš jų išlikusiose slėptuvėse nesunku rasti ir šiandien. Tai:

• Antibakterinis preparatas Nr. 1 – susirgus infekcine liga, esant sužeidimams ir nudegimams.
• Antibakterinis preparatas Nr. 2 – sutrikus skrandžio ir žarnyno darbui gavus spindulių dozę.
• Antiradiacinis preparatas Nr. 1 – išgirdus signalą „Radiacinis pavojus“.
• Antiradiacinis preparatas Nr. 2 – iškritus radioaktyvioms nuosėdoms.
• Preparatas nuo vėmimo – pajutus spinduliavimo poveikį, pykinimą po galvos susitrenkimo. Šiam preparatui būdingas šalutinis poveikis – vangumas, apsnūdimas, nereagavimas į aplinką.

Likusių dviejų preparatų atsargos šiomis dienomis slėptuvėse neretai būna pastebimai mažesnės arba sukomplektuotos į vieną vietą.

Preparatas nuo apsinuodijimo fosforo organinėmis nuodingosiomis medžiagomis (antidotas) – tai skyriaus pradžioje jau aprašytos Tareno tabletės. Vartojamos išgirdus signalą „Cheminis pavojus“. Reikia nuryti vieną tabletę ir skubiai užsidėti dujokaukę. Pakartotinai vartoti preparatą atmintinėje patariama ne anksčiau kaip po 5-6 valandų.

Tačiau tai nėra stipriausias komponentas vaistinėlėje.

Nuskausminimo preparatas – promedolo švirkštas-tūbelė. Vartojamas esant lūžimams, didelėms žaizdoms ir nudegimams. Veikimo principas panašus į morfijaus – blokuojami centrinės nervų sistemos impulsai, sąlyginiai refleksai. Greta nuskausminimo sukelia euforiją.
Talpinamas vaistinėlėse promedolo švirkštas buvo lengvai prieinamas, naudojamas ar pardavinėjamas kaip narkotikas, taigi vėliau buvo pašalintas iš civilinės vaistinėlės komplektacijos ir dalijamas tik karo atveju.

Slėptuvėje pavyko rasti ir kitokių dėmesio vertų medicininių preparatų. Vienoje sieninėje spintoje aptikau chloroformą. Tai narkotikų grupės vaistas, skirtas naudoti kaip anestetikas, nes įkvėpus jo garų, prasideda gili narkozė. Šiomis dienomis naudojamas retai, nes nuodija širdį bei kepenis.

Tarp įpakuotų dujokaukių filtrų mėtosi ir amoniako tirpalo ampulė. Amoniako garai gelbsti apalpus, tačiau viršijus dozę gresia apsinuodijimas arba mirtis.

Laisvalaikis

Susipažinus su įvairaus tipo psichotropiniais preparatais, atėjo metas atsipalaiduoti. Slėptuvė, kurioje esate, pasižymi tualetų gausa. Jų čia – 5. Jei to negana, turite pasirinkimo laisvę: slėptuvėje aptinkamas iki šių dienų plačiai naudojamas modelis WC-4 (klozetas) bei sovietmetį iliustruojantis WC-0 (skylė).

Tikėtina, jog vėliau norėsite išsimiegoti. Tai, žinoma, irgi buvo apgalvota, visgi tai slėptuvė nuo ekstremalių situacijų. Skirtingų čiužinių pasiūla įprastai varijuoja nuo storiausio iki sveikiausio (medinės lentos).

Pamiegojus gali pasireikšti deguonies trūkumas (jei sutriko autentiška ventiliacijos sistema) arba veiklos stygius. Pastarajai problemai spręsti pateikiamos dvi išeitys. Fizinis ir smegenų sportas. Pakartotinai turite pasirinkimo galimybę, tačiau pasirinkus fizinį sportą, yra papildomų sąlygų – jums gali trukdyti sienos. Slėptuvės išplanavimas įprastai nėra pritaikytas slidėms. Toks inventorius slėptuvėse taptų naudingas šaltuoju sezonu sugriuvus drenažo sistemai.

Atkreipkite dėmesį, kad patalpose esanti literatūra yra užstrigusi daugiau nei 30 metų. Skaitydami be kritinio mąstymo rizikuojate tapti vata.

Priešingu atveju, gali tekti ieškoti priešnuodžio.

Po šio nejaukaus ironijos intarpo metas mokytis ir daryti išvadas.

Mokomoji klasė

Slėptuvės, kurioje esame, išskirtinumas: mokyklos klasę primenanti patalpa, kurioje buvo mokoma civilinės gynybos.

Čia galima rasti gama spinduliuotės matuoklio (rentgenometro) DP-3B (ДП-3Б) maketą ir maketo schemą. Šis radiacijos matuoklis vizualiai atpažįstamas pagal nuo valdymo korpuso atsiskyrusį spinduliuotės registratorių. Pats prietaisas sukurtas komplektuoti į karinį transportą, įskaitant šarvuočius, lėktuvus, sraigtasparnius, laivus ir pan.
Toks radiacijos matuoklis buvo naudotas ir likviduojant avariją Černobylyje.

Ant priekinių klasės stalų prinešta įvairaus inventoriaus. Galbūt ieškota vertybių, o gal tiesiog buvo patogiau išlupinėti tareno tabletes: ant grindų mėtosi išskirtinai šio medikamento tūbelių priuogautas maišelis.

Ant priekinio kairio stalo kampo esantis žalias flakonas – ginklo valymo prietaisas IDP-1 (ИДП-1) iš rinkinio IDPS-69 (ИДПС-69), kurį kartu sudarė ir pakuotės DPS-1 (ДПС-1) uniformų dezinfekavimui. Ginklo valymo prietaisus galima aptikti ir civilinėse slėptuvėse, nes prietaisas buvo tinkamas dezinfekuoti ir kitus užkrėstus įrenginius.

Ant kitų stalų – įvairaus „išdraskyto“ inventoriaus betvarkė.

Mokomosios klasės sienos, be abejonės, nukabinėtos mokomaisiais stendais.

Ir vis dėlto, nors slėptuvė nebenaudojama virš trijų dešimtmečių, grėsmės niekur neišnyko. Kurį laiką galbūt atrodė atitolusios, tačiau dabartinė situacija daugeliui turėjo išsklaidyti šią iliuziją. Ne visiems.

Slėptuvių nėra, bet pakanka

Rusijos agresijos prieš Ukrainą realybė po tiek metų pavertė slėptuvių temą iš naujo aktualia. Specialiai neieškoję, tikriausiai matėte ir skaitėte vieną ar kitą straipsnį apie šiandieninę apsauginių statinių būklę, iškeltus klausimus, kiek žmonių turėtų kur saugiai pasislėpti, jei reikėtų. Nustoję skųstis, kad tokios temos yra tik bauginimas nebūtomis grėsmėmis, susiduriame su komplikuota situacija. 2022 m. kovo mėnesį šalies vidaus reikalų ministrė teigė, kad kilus grėsmei priedangą turėtų visi šalies gyventojai^[2]. Rugsėjo mėnesį VRM išleistoje civilinės saugos koncepcijoje nurodoma:Pavojaus atveju priedangų užtektų tik apie 18 proc. šalies gyventojų. Kolektyvinės apsaugos statiniuose šiuo metu užtektų vietos 34 proc. Lietuvos gyventojų^[3].

Jei pasiklydote tarp sąvokų, padėsiu susigaudyti.

Kolektyvinės apsaugos statiniai (KAS) – skirti laikinam gyventojų prieglobsčiui. Dažniausiai tai – mokyklos, gimnazijos, kultūros, sporto centrai.

Priedangos – skirtos trumpalaikei (iki kelių valandų) apsaugai slepiantis, kai yra pavojus gyventojų gyvybei ar sveikatai^[4]. Turi apsaugoti nuo oro pavojaus, tiesioginio ir netiesioginio apšaudymo grėsmės karinės agresijos metu. Darosi panašu į slėptuvės sąvoką? Ne visai. Kalbant realiais pavyzdžiais, priedangomis laikomos požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, garažai, rūsiai ir tuneliai. Tai nauja sąvoka, patvirtinta PAGD prie VRM direktoriaus 2022 m. gegužės 30 d.  įsakymu Nr.1-327 „Dėl priedangos parinkimo ir ženklinimo rekomendacijų patvirtinimo“.

Kur dingo šimtai slėptuvių?

Oficialiai slėptuvių (liaud. bunkerių), skirtų slėptis civiliams Lietuvoje nėra, o tiksliau, remiantis įstatymais, nebėra nuo 2010 m., kai įsigaliojo civilinės saugos įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-635, kuriame nustatyta, jog slėptuvės turi būti numatomos tik valstybės tarnautojams ir darbuotojams, užtikrinantiems LR Vyriausybės 2010 m. rugsėjo 22 d. nutarime Nr. 1368 „Dėl slėptuvių poreikio nustatymo“ nurodytas funkcijas. Taip pat LR Vyriausybės 1992 m. birželio 5 d. nutarimas Nr. 430 „Dėl kai kurių priemonių gyventojams apsaugoti ekstremalių situacijų atvejais“ pripažintas kaip netekęs galios.

Galima daryti išvadą: 2010 m. išleisti teisės aktai slėptuvių duris civiliams užvėrė iki šių dienų, o kalbant konkrečiai apie sovietines slėptuves, minėtasis nutarimas pavertė jas teisiškai nebereikalingomis. Nustojus galioti šių statinių apsaugai, šaltojo karo slėptuvės buvo privatizuotos, išparduotos, nugriautos arba perstatytos. Šiandien savo pirminę paskirtį vis dar primena tik tos, kuriose įrengti muziejai arba yra apleistos. Būtent tokios autentiškos laiko kapsulės, jau ilgą laiką traukusios miesto tyrinėtojus, dabar dėl karo Ukrainoje sudominusios ir platesnę visuomenės dalį, pamažu ir toliau nyksta.