Palemono keramika
Kita stotelė - Palemonas. Buvusi stambiausia Lietuvos plytinė ir vienas įdomesnių tarpukario Lietuvos istorijos fragmentų.
Palemonas – Kauno miesto dalis, kuri daliai miestiečių asocijuojasi su pramone, geležinkeliu bei nemaža keramikos gamykla. Nors kituose mikrorajonuose gyvenantys kauniečiai čia užklysta rečiau, tačiau vykdami traukiniu į Vilnių, pažvelgę pro dešinės pusės langus turėjote atkreipti dėmesį į didžiulius elevatorius, užrašą raudonomis raidėmis “Keramzito cechas” bei didelę teritoriją šalia geležinkelio užimančią gamyklą, paskendusią savose dulkėse ir menančią tarpukario Lietuvą.
Mūrinė Lietuva
1937 m. tuometinėje nepriklausomoje Lietuvoje mūrinė statyba miestuose sudarė 38, o kaimuose bei miesteliuose siekė vos 6 procentus. Plytų visuomet trūko, mūrinės statybos amatininkų taip pat, o mediena visada buvo pigesnė statybinė medžiaga. Dėl šių priežasčių, įsitikinimo, kad mūriniai pastatai sveikesni, tinkami tik miestuose bei įsivaizdavimo, jog Lietuvoje esą labai daug miškų, žmonės dažniau rinkosi statyti būtent medinius būstus. Siekiant išspręsti susidariusią situaciją, plėsti statybinių medžiagų pramonę bei modernizuoti Lietuvą, iškelta “mūrinės Lietuvos” idėja.
1937 m. tai tapo valstybine programa. Norėta visoje Lietuvoje medinius namus pakeisti mūriniais. Mūras, kaip statybinė medžiaga, pasirinktas dėl to, kad Lietuvoje gausu raudonojo molio plytoms gaminti. Buvo apskaičiuota, kad mūrine Lietuva turėtų tapti iki 2000 – 2030 metų. Tokiam tikslui pasiekti nurodytas poreikis per metus pagaminti 300 milijonų plytų (200 mln. kaimo ir 100 mln. miesto statybai). Tuo metu buvo pagaminama vos 64 mln. (24 mln. pagamino 263 kaimo plytinės ir 40 mln. – 40 pramoninių plytinių), todėl pradėta intensyviai statyti kaimo plytines ir plytų fabrikus. Štai, nuo 1936 iki 1938 m. pradėjo veikti 36 naujos kaimo plytinės, o plytų produkcija beveik padvigubėjo, tačiau svarbiausią vaidmenį masiniame plytų gaminime vaidino akcinė bendrovė “Palemonas”, kuri buvo įvardijama kaip stambiausia plytų gamintoja šalyje. “Mūrinės Lietuvos” programą nutraukė prasidėjęs antrasis pasaulinis karas.
Palemono keramikos gamykla
Vienas pagrindinių “Mūrinės Lietuvos” simbolių – Palemono keramikos gamykla laikyta viena didžiausių ir moderniausių pramoninių plytinių Lietuvoje, tarpukario Lietuvoje galėjusi pagaminti apie 10 mln. plytų bei 1,5 mln. čerpių per metus ir, teigiama, pagaminusi beveik 10% visų Lietuvos plytų. Gamybai naudotas molis iš Neveronių bei Karčiupio karjerų. Sovietmečiu gamykla praplėsta naujais cechais, tunelinėmis krosnimis, pradėtas gaminti keramzitas. Manoma, kad Palemone pagamintomis plytomis pastatyta didžioji Kauno mūrinių pastatų dalis.
- 1922 m. brolių Vailokaičių, kalnų inžinieriaus Vlado Geigos ir kitų verslininkų su 1 200 000 litų kapitalu įsteigta akcinė bendrovė “Palemonas”.
- 1923 m. baigta statyti ir pradėjusi veikti itin moderni gamykla pagamina 923 tūkst. vienetų plytų.
- 1922 – 1933 m. pagaminta 56,4 mln. plytų.
- 1940 m. per vieną sezoną pagaminama maždaug 35 mln. plytų, 7 mln. čerpių ir 3 mln. drenavimo vamzdžių.
- 1958 m. nutraukta čerpių gamyba.
- 1961 m. įkurtas pirmasis keramzito cechas.
- 1963 m. sovietiniais laikais pakeistu pavadinimu Palemono plytų-čerpių gamykla per metus pagamindavo virš 72 mln. plytų, t.y. 5000 per valandą.
- 1983 m. įsigyti itališki „Morando“ įrenginiai ir atkurta čerpių gamyba.
- 1992 m. įmonė privatizuota ir tapo AB „Palemono keramika“.
AB “Palemonas”. „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas. 1430–1930“. Kaunas, 1933.
Įdomu tai, kad tarpukariu 4-5 kilometrų spinduliu aplink gamyklą gyvenę darbuotojai buvo skatinami net iki 50 proc. atlyginimo siekiančiomis premijomis, kurių dydis taip pat priklausė ir nuo to, kiek dienų darbininkas neatvyko į darbą. Fabrikas Palemone uždraudė restoranus ir kazino, siekdamas saugoti darbininkų sveikatą. Išdirbę 10 metų, turintys nuosavą sklypą, darbuotojai gaudavo 20 tūkst. plytų pasistatyti būstą.
Vilniaus termofikacinės elektrinės nr. 2 fasadas
Buvusi didžiausia plytinė nebegamina plytų
Palemono keramikos geri laikai, panašu, liko praeityje. Apsilankius gamyklos teritorijoje, pasitinka neįprasta ramybė ir sustojusio laiko jausmas. Nors atidžiau neįsižiūrėjus, būtų sunku pasakyti, dalis pastatų jau senokai nebėra naudojami. Teritoriją kaip trumpesnį kelią naudoja vietiniai gyventojai, dūmai iš didžiosios dalies kaminų neberūksta, o jei ir pradeda rūkti, pasipila skundai kauniečių naujienų portaluose. Buvusi viena didžiausių plytinių, gamykla šiuo metu plytų nebegamina. Tiesa, šiais metais buvo ilgesniam laikui, mano žiniomis, bent iki naujųjų metų prikeltas vienas iš keramzito cechų su tunelinėmis krosnimis, taip pat iki šiol vykdoma molio miltų ir ateityje planuojama keramzitinių blokų gamyba. Žiniasklaidoje įmonės vardas dažniausiai minimas pranešant apie gamyklos krosnyse sudegintas cigaretes bei kontrabandą.
Tiek veikiančioje, tiek nebenaudojamoje teritorijos dalyje pavyko rasti skirtingo laikmečio pastatų. Buvo įdomu sužinoti kiekvieno iš jų paskirtį, kas juose slypi ir palyginti su ankstesniais apsilankymais Palemone.
Nuotraukose parodytos gamyklos dalys, kurios, mano manymu, labiau susiję su “mūrinės Lietuvos” programa ir plytų gamyba. Likusios dalys besidomintiems miesto tyrinėjimu, pasidairius kolegų skelbtose publikacijose turėtų būti žinomos ir matytos. Kitu atveju, straipsnio pabaigoje paliksiu jūsų dėmesio vertas nuorodas.
Zigzaginių degimo krosnių pastatas
Šiuo metu visoje gamyklos teritorijoje likę tik trys autentiški pastatai, šis pastatas vienas jų, o visa kita pastatyta sovietmečiu. Įdomu tai, kad, nors iš iššorės atrodo kitaip, pastatas iš esmės turi tik vieną aukštą.
Šio pastato išskirtinumas – viskas vienoje vietoje. Apačioje įrengtos zigzagais išsidėsčiusios krosnys, kuriose buvo degamos plytos, o virš krosnių iki pat stogo įrengtos medinės džiovyklos, kurioms buvo panaudojamas karštis, sklindantis nuo tų pačių, po jomis esančių degimo krosnių.
Įdomu tai, kad šiame pastate visas darbas praktiškai buvo atliekamas darbuotojų rankomis. Galima atkreipti dėmesį į plytų iškrovimą iš krosnies, kuris dėl aukštos temperatūros turėjo pareikalauti darbininkų ištvermės.
Virš krosnių buvo įrengta kuro padavimo sistema. Nedideliais vagonais kuras būdavo atvežamas iki reikiamos vietos ir išpilamas. Už tokį procesą buvo atsakingas degikas.
Plytų cechas
Pakankamai neseniai ši vieta buvo pilnai veikianti, todėl labai nustebau pamatęs tai, kas iš jos liko dabar. Keista ir ironiška, tačiau, kaip jau minėjau, šiuo metu Palemono keramikos gamykloje plytos nebėra gaminamos. Tai patvirtino ir pačios įmonės administracija. Šis cechas, o tiksliau, tai kas liko – vieta, kurioje plytos ir “gimdavo”.
Gretimas cechas
Laimė, su plytų cechu koridoriumi sujungtas, šis cechas ekskavatoriaus kaušo liko nepaliestas. Jame esančias naujoviškesnes džiovyklas galima palyginti su jau matytomis zigzaginių krosnių pastate.
Pačiame cecho gale grubiai apardyta duobė užminė mįslę, ko čia trūksta. Paaiškėjo, kad čia visai neseniai dar stovėjo prieš tai laiko juostoje paminėti ir 1983 m. įsigyti itališki “Morando” įrengimai, skirti gaminti čerpes.
Dalis veikiančių patalpų
Įdomu stebėti gamybos procesą ir apdulkėjusius, tačiau paskirtį atliekančius įrengimus.
Elevatoriai
Pradžioje rašiau apie masyvius elevatorius, puikiai matomus nuo geležinkelio. Atėjo laikas ir jiems.
Daugiau keramikos
Štai tokia ši virtuali ekskursija istorinės gamyklos koridoriais. Jei manote, kad visa tai jums patiko, kviečiu toliau sekti projekto veiklą ir pasidalinti su kitais, o jei manote, kad norite daugiau keramikos, nuorodas palieku žemiau.
Gedas parašė:
Informacijos šaltiniai
M. Drėmaitė, „Progreso meteoras. Modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1920–1940“. Vilnius, 2016 m.
LRT laida “Stop juosta. Maršrutas nr. 23 – statybinių medžiagų ir metalo pramonė”.
AB „Palemono keramikos gamykla“ oficiali internetinė svetainė.
