Kas tai?

Tai objektai (įstaigos, gamyklos, transporto priemonės ir pan.), kurie praeityje turėjo savo paskirtį, bet dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių tapo nebereikalingu urbanistiniu paveldu, buvo apleisti ir palikti likimo valiai.

Domintis tokio tipo objektais atsiranda unikali galimybė atsakyti sau į klausimą: “o kaip buvo anksčiau?”, pažvelgti į praeitį bei atrasti jos paliktus pėdsakus, virtualiai patenkinti savo smalsumą, praplėsti akiratį bei kitokiu žvilgsniu atrasti savo rajoną, miestą, o gal ir visą Lietuvą.

Apleistas vietas atradau senokai. Važiuodamas ar eidamas pro lentomis užkaltus pastatų langus neretai susimąstydavau, kas galėtų slėptis tokio objekto viduje, kodėl jis apleistas ir nebenaudojamas, ar jame vaidenasi?… Tokie ir panašūs klausimai bei svarstymai privedė prie to, kad neplanuotai aplankytas pirmasis apleistas objektas netrukus padėjo man susipažinti su visa miesto tyrinėjimo (angl. urban exploration) veikla ir kultūra Lietuvoje, kurios dėka per pastaruosius kelis metus pavyksta pačiam save nustebinti tuo, ką galima rasti mūsų šalyje.

Galbūt teisingiau tai būtų vadinti urbanistinio paveldo tyrinėjimu. Jo metu yra ieškomos, atrandamos ir aplankomos visuomenėje pamirštos, uždarytos ir dažnai tapusios nebereikalingomis vietos, artimesnėje ar tolimesnėje praeityje veikusios pagal savo paskirtį, o vėliau, dėl skirtingų priežasčių tapusios apleistos ir nebenaudojamos. Tyrinėtojas tampa pats sau gidas, o jo maršrutas, žinoma, neturistinis. Bandoma išsiaiškinti tyrinėjamo objekto istorija, paskirtis bei uždarymo priežastys. Tyrinėjant itin svarbu po savęs palikti objektą tokį, koks buvo prieš aplankant.

Jei konkretaus objekto vieta nėra nurodyta, objektas yra avarinės būklės, pavojingas, saugomas. Dažnu atveju siekiama ir apsaugoti pačią vietą nuo neadekvačiai besielgiančių asmenų, kurie kelia grėsmę objekto suniokojimui. Tyrinėjant tokius objektus svarbu prisiminti šūkį „Neimk nieko – tik nuotraukas, nepalik nieko – tik pėdsakus”.